Kaip išnaudoti trumpas atostogas ar ilgesnį savaitgalį, taip, kad keturios dienos atrodytų kaip kelios savaitės - išeitį į žygį pėsčiomis! Būtent taip mudu ir padarėme, birželio pradžioje susiplanavę trumpą savaitę atostogų - išėjome į keturių dienų žygį nukeliaudami nuo Visagino iki Palūšės. Nors žemėlapy rodėsi šiek tiek mažiau, bet nužingsniavom visus 89 km. Mums taip patiko, kad nusprendėm pasidalinti nors dalim žygio įspūdžių ir savo maršrutu - galbūt ir Jus įkvėps susiplanuoti savo vasaros nuotykių kelionę pėsčiomis!
Atvykimas į Visaginą:
- Tai Palūšė ar Visaginas? - sprendėm užduotį su Dalium, kur reikėtų palikti savo autobusiuką prieš pat išeinant į žygį, - žygio pradžioje, ar jo pabaigoje? Jau tada įsivaizduodami, kokie pavargę būsime po keturių dienų kelionės pėsčiomis, nusprendėme vieningai - autobusiukas mūsų lauks žygio pabaigoje, o iki jo pradžios iš Palūšės keliausime viešuoju transportu. Tad atostogų ankstų šeštadienio rytą jau keliavome Palūšės link, kur palikome autobusiuką nemokamoje stovėjimo aikštelėje bažnyčios kalvelės papėdėje. Prieš iškeliaujant dar užsukom į šalia pat įsikūrusią Aukštaitijos nacionalinio parko direkciją nusipirkti šio parko žemėlapį, kadangi antrąją žygio dalį mūsų maršrutas vingiuos per jį. Nors dažniausiai maršrutą tikrinamės telefone, tačiau mėgstame turėti ir popierinį žemėlapį, jei telefonai išsikrautų, o tuo pačiu oficialiuose parko žemėlapiuose dažniausiai būna sužymėtos oficialios stovyklavietės nakvynei, bei skirtinguose žemėlapiuose kartais būna pažymėti ir skirtingi keliukai, kurie padeda rasti įdomesnį, ar greitesnį maršrutą. Tad, nors gali pasirodyti ir nelabai reikalingas, popierinis žemėlapis dažnai labai praverčia - o mums pravertė ir šįkart.
Atsisveikinę su autobusiuku ir apžiūrėję žymiąją medinę Palūšės bažnyčią (kuri, pasirodo, pastatyta dar 1757m!) patraukėme į kelią - pirma žygio atkarpa neilga ir puikiai tiko pirmam apšilimui - vos 5km iki netoliese esančios Ignalinos traukinių stoties. Kelias smagiai vingiavo per mėlynių krūmeliais nusėtą mišką, o vėliau - Gavio ežero pakrante iki pat Ignalinos, kur čia pat jau laukė ir traukinių stotis. Nusipirkę bilietus į Visaginą ir sulaukę traukinio, tęsėm savo kelionę. Traukinys iš Ignalinos į Visaginą važiuoja vos 30 minučių, o kursuoja gal 6 kartus per dieną, tad susisiekimas tikrai patogus, o kelionė traukiniu, nors ir trumpa, visada prideda žygiui dar didesnio nuotykių jausmo.
1 diena: Visaginas - Žagarinė: 15 km
- Kur toliau? - klausiu Daliaus vos išlipome iš traukinio Visagino traukinių stoty.
- Štai ten, - ramiai rodo jis, į kitąpus bėgių už poros metrų čia pat besidriekiantį mišką.
- Čia? Taip arti? - dar perklausiau, nes atrodė neįtikinamai. Pasirodo, tikrai taip - Gražutės regioninis parkas prasideda vos du trys metrai nuo traukinių soties. Lengvai pavydėdami visagniečiams ir šiek tiek pradėję svarstyti persikraustymo į Visaginą variantą (o kas nenorėtų gyventi šalia pat regioninio parko?), kol visi kiti traukinio keleiviai traukė keliu miestelio link, mudu, pasisukę priešinga kryptimi, užsimetę kuprines ant pečių, perlipom bėgius ir pirmyn į Gražutę. Neveltui visgi šio parko toks ir pavadinimas - galbūt panašūs į mudviems labiau pažįstamus dzūkiškus miškus, tačiau tuo pačiu ir šiek tiek kitokie, aukšti pušynai gaubia keliukus, vedančius tarp mėlynų ežerų, o bendras vaizdas išties ne kartą priverčia pagalvot: kaip čia gražu! Šiek tiek paėję, stabtelėjome prie Smalvo ežero užkąsti pietų ir tuo pačiu pailsinti kojas bei prie kuprinių dar nepratusius pečius bei nugaras. Nors kitapus ežero maudėsi vaikai, o saulė kaitino orą, mums maudynės atrodė dar nejaukiai - juk gi tik pati birželio pradžia! Tad šiek tiek užkandę ir pailsėję hamake, keliavom toliau - pro ežerus Trilypį ir Šventą, iki paskutinio dienos tikslo - ant Luodžio ežero kranto įsikūrusios Žagarinės stovykalvietės. Visgi po ilgos karštos dienos ant kojų, šįkart jautėmės jog galbūt mes tą birželio pradžią per daug nuvertinom:
- Išsimaudom? - jau vos pamačius ežerą didelėm akim klausiu Daliaus.
- Tikrai taip! - užtikrintai atsako jis, tad taip ir padarom - stovyklavietėje nusimetę daiktus ir greit pasistatę palapinę, puolėm atsigaivinti į ežerą. Žinoma, vos įsibridus, ta birželio pradžia kandžiai priminė apie save - šaltas vanduo nudiegė kūną, tačiau nebebuvo kur dėtis - pirmas vasaros išsimaudymas (o gal labiau greitas įtūpimas, nes ežeras ties krantu buvo pernelyg seklus, o eiti gilyn atrodė labai šalta) įvyko! Ir galiausiai viskas tik į naudą - po tokio šalto vandens pliūpsnio legvai atsirado jėgų ir vakarienės gaminimui, ir pilnam nakvynės susiruošimui - išties gera pabaiga pirmai žygio dienai.
2 diena: Žagarinė - Rūgšteliškis: 38 km išbandymas
Atsikėlę antrąją dieną jau jautėmės drąsesni, tad greitas įšokimas į ežerą rytiniam prasibudinimui buvo jau nebebaisus. Papusryčiavę ir vėl į kuprines susikrovę visus daiktus iškeliavome pirmyn. Pirmasis dienos mini tikslas - Salako miestelis už 10km. Kadangi iškeliavom dar ryte, saulė dar nespėjo įsismarkauti ir leido mums mėgautis lengva ryto gaiva keliaujant per miškus palei Luodžio ežerą. Po kelių valandų ėjimo, jau beveik vidurdienį, iš už medžių išniro ir didingas Salako bažnyčios bokštas - ši bažnyčia, pasirodo, yra aukščiausia akmeninė bažnyčia Lietuvoje! Einant pro miestelį kaip tik pradėjo mušti bažnyčios varpai, kviesdami parapijiečius į pamaldas, tad keliaudami stebėjom miestelio sujudimą ir sekmadienines nuotaikas. Centrinėje aikštėje užsukome į parduotuvėlę, kur pasipildėme maisto ir vandens atsargas, ir kadangi saulė jau kaitino pilnu pajėgumu nusprendėme, kad, nors ir reikės šiek tiek išsukti iš maršruto, bet visgi keliausime link ežero atsigaivinti - jau norėjosi ir pertraukos, ir užkąsti, ir pasimėgauti ežero vėsa. Nors ir pora kilometrų nepakeliui, bet sprendimas buvo teisingas - pertraukėlė su maudynėm gaivinančiam ežere buvo pats tas įkvėpimas keliauti toliau.
- Oho! Mums čia tiesiai? - klausiu Daliaus, mums jau vėl grįžus į savo maršrutą, prieš save žiūrėdama į kiek akys mato tolyn kalvelėmis bevingiuojantį žvyrkelį.
- Mhm, - ramiai atsako Dalius, - tiesiai, - šypsosi.
Ši kelio atkarpa iš viso žygio tikriausiai įstrigo labiausiai - kaip ilgiausias mano gyvenimo žvyrkelis. Nors tai tebuvo 5 ar 8 kilometrų ruožas, bet dienos karštis, jokio pavėsio, kelio monotoniškumas ir kalneliai vingiuojantys aukštyn žemyn, bei pečius spaudžianti kuprinė (žygiuose antra diena būna sunkiausia netreniruotiems raumenims, o nuo trečios dienos daros vis lengvyn), šį ruožą galvoje ištęsė iki, rodos, nesibaigiančiai ilgio kelio. Keliavome koja už kojos nuo autobuso stotelės iki stotelės, vis sustodami pailsėti ant senų medinių stotelių suoliukų. Palikę Salaką taip pat išėjome ir iš Gražutės regionio parko teritorijos ir būtent šiuo žvyrkeliu bei dar keliais mūsų laukiančiais keliukais per miestelius, ėjome link kitos mūsų žygio dalies - Aukštaitijos nacionalinio parko. Dar planuojant žygį žinojome, jog ši diena bus sunki, kadangi atstumas tarp parkų pėsčiomis gaunasi visai nemažas ir svarstėme galbūt nakvynės ieškoti aplink arčiau esantį Ažvinčio ežerą. Tačiau, kadangi jis nėra Nacionalinio parko teritorijoje, visi ežero krantai nusėti privačiom valdom ir apstatyti namais, tad stovyklauti šalia būtų nei šis nei tas. Taigi prie Ažvinčio tik sustojom pailsėti, užkąsti riešutų bei atvėsinti kojas vandeny, ir traukėm toliau. Laimei, už kelių kilometrų, prasidėjo ir mūsų lauktasis Aukštaitijos nacionalinis parkas. Automobilių žvyrkelius ir miestelius pakeitė miško keliukai ir maži kaimeliai, saulės kaitrą užstojo aukštos parko pušys, o kad nebūtų per gerai, tuo pačiu džiaugsmingai mus pasitiko ir ne per seniausiai išsiritę bei jau išalkę uodai. Nors keliaujant ši akistata su jais gal ir neatrodė labai smagi, bet galbūt buvo tik į gerą - mus persekiojantis uodų būrelis neleido per ilgai ilsėtis ir stovyniuoti, ko po tiek nueitų kilometrų norėjos vis dažniau ir dažniau, tad sustodavom tik labai trumpam - atsigerti vandens, atgauti kvapą, ir, kai jau suprasdavom, kad uodai mus vėl pavijo - kulniuodavom tolyn.
- SuUodė - sakydavom nusijuokdami, ir vėl stodavomės eiti. Su kiekvienu kilometru darės vis sunkiau, kuprinė rėžėsi į nugarą vis giliau, bendras dienos nuovargis kaupėsi kūne, tad kokia didelė laimė buvo pagaliau iš miško išlysti į Rūgšteliškio kaimą ir pamatyti Uteno ežero krantus - prie šio ežero šiąnakt ir nakvosime. Praėjome kaimą ir netoliese esančiame miškely pradėjom ieškoti oficialios stovyklavietės, pažymėtos nusipirktame parko žemėlapyje. Stovyklavietę greitai radome, bet taip pat radome ir užrašą, jog ši stovyklavietė privati - nieko basaus, nebebuvo jėgų keliauti toliau ieškant kitos vietos, tad apsistojome čia - neužilgo iš kaimo prisistatė ir stovyklavietės šeimininkas, sumokėjome jam po 3 eurus, o jis aprodė laužavietę ir pastatytas pašiūres, kuriomis galime, jei norime, naudotis.
- Tik jei kursit laužą, prieš einant miegoti užpilkite žarijas vandeniu - naktį ateina audra, - perspėjo. Kažkur tolumoje karts nuo karto girdėjosi griaustinis, bet dangus dar buvo giedras, tad per daug nenerimavome.
Prisėdau ant suoliuko šalia laužavietės. 47 900 žingsnių - rodė laikrodis ant rankos - 38 km per dieną.
- Neblogai, - nusišypsojau Daliui. Neveltui kojos, rodos, jau nebesilankstė, padai kaito nuo kiekvieno žingsnio, o ant pečių kuprinė, rodos, jau turėjo išspaudusi savo amžinus petnešų griovelius.
- Rekordas! - nusišypsojo ir Dalius, - bet šiaip niekam nerekomenduočiau tiek eiti, - pridūrė.
- Ir dar su kurpinėm! - nusijuokėm abu, suprasdami kiek čia šiandien visko įveikėm.
Surinkę paskutines jėgas dar įšokom į ežerą - vėsus vanduo iškart atgaivino ir tarsi nuplovė bent 10km. Pasistatėm palapinę, išsivirėm vakarienę, šiek tiek pakūrenom laužą, bet nusprendėm, kad abu labiausiai norim miego, o virš galvų kaip tyčia pradėjo kauptis debesys ir su kiekviena minute, griaustiniai ėmė vis garsėti, o netrukus prasidėjo ir pilnas žaibų šou.
- O kas bus jei visgi ateis audra ir pradės aplinkui virsti medžiai? - klausiu Daliaus jau gulėdama palapinėje, galvoje įsivaizduodama visus baisiausius scenarijus.
- Nu manau labai maža tikimybė, kad pradės virsti medžiai, - atsako jis ramiai, - o jei girdėsim, kad kyla vėjas, tai eisim slėptis į pašiūrę, - rodos, jam ta audra visai nė motais.
- Mhm, - bandau save įtikinti ir aš, kad viskas bus gerai. Užsimerkiu ir vėl bandau užmigti. Net pro užmerktas akis, rodos, matau, kaip kas kelias sekundes žaibai nušviečia visą dangų, o griaustinis dunda nuolat, tad net nepavyksta skaičiuoti sekundžių tarpo tarp žaibo ir griaustinio, kaip mokė mokykloj, norint nustatyti, kaip toli žaibuoja.
- Daliau..? - vėl nerimstu.
- M? - pro miegus atsako jis.
- O gal galim pasiimti DABAR visus daiktus ir eiti miegoti į pašiūrę? - pasiūlau, nes man jau tikrai daros nejauku.
- Tikrai reikia? - klausia Dalius, nes jis jau buvo visai giliai įmigęs ir jam aplink dudanti perkūnija nė kiek netrukdo.
- Aha, TIKRAI, - sakau aš ir net nelaukusi atsakymo pradedu rinktis reikalingiausius daiktus - miegmaišį, sausus rūbus, telefoną. Dalius supranta, kad su manim nieko nebus, ir keliasi bei renkasi daiktus ir pats. Greitai užsidedu batus, nubėgu su daiktais iki netoliese esančios pašiūrės. Dar vienas subėgiojimas pirmyn-atgal ir visi daiktai saugiai po stogu. Dalius spėja padaryti tą patį ir už dviejų trijų sekundžių prasideda kruša - ledukai visu garsu trenkiasi į skardinį pašiūrės stogą, o mes žiūrim vienas į kitą negalėdami patikėti, kaip čia taip suspėjom.
- Panašu, kad šiąnakt nakvosim čia.. - juokiasi Dalius, ieškodamas, kur ant žemės pasitiesti miegmaišį, o aš žiūriu į vėjo, lietaus ir krušos talžomą mūsų paliktą palapinę.
- Man tinka, - atsakau jau ramiai šypsodamasi ir aš. Pasiklojam ant žemės miegmaišius ir lietui pakeičiant krušos barbenimą į stogą, užmiegam. Per miegus dar prabundu nuo staigios viską nutvieskiančios šviesos - kažkur netoliese, galbūt į ežerą, trenkia žaibas - per kūną net nueina šiurpas, rodos, net jaučiu kaip viską aplink sudrebina griaustinis. Visai gerai ta pašiūrė.. - pagalvoju ir žaibams šiek tiek nurimus, vėl pasiseka užmigti.
3 diena: Rūgšteliškis - Ginučiai: 15 km
- Egle.. - girdžiu mane žadina Dalius - mus vėl suUodė - juokiasi. Atsimerkiu - aplink tamsi naktis, lietus nurimęs, vėl tylu, tik pašiūrėje zvimbia uodai. Lietui apstojus, uodai vėl džiaugiasi mus suradę pašiūrėje be durų. Greit atsikeliam, vėl susirenkam visus daiktus ir sugrįžtam į puikiai audrą atlaikiusią ir vis dar sausą palapinę. Pavyksta nusnausti dar kelias valandas.
Prabudus pasitinka vėl giedras trečios dienos rytas ir jokios audros kaip nebūta. Išgėrę kavos, kylam į kelią. Šiandien neturėtų būti sunki diena - žėmlapyje vos 10 km iki Ginučių miestelio, kur planuojame apsipirkti maisto ir vandens, o šalia Ginučių netoli esam suplanavę ir nakvynę.
Vanduo, beje, šioje kelionėje ilgainiui mums tapo dideliu galvosūkiu: iš pradžių planavę, kad per dieną abiems turėtų užtekti po 3 litrus vandens atsigėrimui ir maisto gaminimui, po pirmosios karštos dienos supratome, kad tiek visgi yra per mažai - teko vandenį taupyti, o vasaros kaitra gerokai troškino. Tad Salake nusipirkom po 4 litrus kiekvienam - šįkart turėtų užtekti. Per daug pasiimti su savimi irgi nesinori, nes kiekvienas papildomas litras daro kuprinę vis sunkesnę, o ėjimą vis lėtesnį, tačiau reikia planuoti kiek reikės visai dienai, kadangi miestelį su parduotuve planavom praeiti tik kartą per dieną. Po vakarykštės ilgos žygio dienos pasirodė, kad ir tie 4 litrai buvo per mažai - į šio ryto kelionę išėjome su likusiu vos mažiau nei 1 litru vandens abiems.
- Na, nieko, užteks - guodėm save, - tie 10km nėra tiek ir daug, pora valandėlių ir nueisim. Kaip užsakyta, saulė vėl kaitino giedrut giedrutėliam danguje, o mes iš lėto pėdinom miško takeliu, eidami nuo pavėsio iki pavėsio, sustodami pailsėti ir išgerdami vis po mažą gurkšnelį vandens. Beeinant pasisekė praeiti Baltelio ežerą, kur vėl galėjom išsimaudyt - koks nuostabus jausmas, kai vėsus vanduo šaldo įkaitusią odą! Norėjos mirkti tol, kol visai sušalsim, nes žinojom, jog vos vėl persirengsim ir užsidėsim kuprines, bus velniškai karšta. Maudynės bent truputį atgaivino ir grąžino jėgas, tad keliavom toliau, o čia neužilgo laukė kitas iššūkis - sugriuvęs tiltas per upę Būką: mūsų keliukas vedė tiesiai į upę, o kitame krante buvo galima matyti, kur kelias tęsiasi.
- Teks bristi, - sako Dalius, žvalgydamasis aplink, ar visgi nėra kito tiltelio per upę.
- Su malonumu! - apsidžiaugus, kad vėl bus proga atsivėsinti, jau aunuosi batus, - tikiuosi teks ir išsimaudyt! - nusijuokiu.
Upė nepasirodė labai kaprizinga ir vanduo nesiekė kelių, tad bristi per ją tikrai buvo vienas malonumas. Persinešę kuprines į kitą pusę, sugrįžom vėl į upę tiesiog pasimėgauti ir vėl atsivėsinti.
- Kiek dar liko? - klausiu Daliaus, kai jau vėl keliaujame tolyn per miškus ir kaimus.
- Dar 6km, - atsako patikrinęs maršrutą.
Suprantu, kad šiandien einam labai lėtai, dar liko daugiau nei pusė, o vandens beveik nebeliko. Ištroškus nebelieka ir daug jėgų eiti pirmyn. Einant per kaimus nužiūriu sodybų šulinius.
- O ką manai, jei mes tiesiog paprašytumėm, kad mums įpiltų vandens? - pasiūlau.
- Būtų nuostabu, - atsako Dalius, tačiau apsižvalgęs aplink prideda - bet, kad nelabai yra KO prašyti.
Išties, visos sodybos tuščios, žmonių nematyt. Gal negyvenamos, o gal visi slepiasi nuo karščio viduje. Bet ir mums brautis į žmonių kiemus ieškant šeimininkų nei šis nei tas. Pėdinam toliau. Vyžų kaime tolumoje pamatom močiutę bevaikščiojančią apilnk trobą.
- Va, ten, paprašom! - apsidžiaugusi rodau Daliui.
Paspartinę žingsnį, nusukam nuo kelio per sodybos pievą link močiutės - mus pasitinka šuns lojimas, močiutė atsisuka:
- Laba diena! Gal galėtumėte įpilti vandens? - užklausiam.
- Laba diena, žinoma! - apsidžiaugia nustebus močiutė. - Margi nelok, - sako šuniui, - va, ateikit, įsipilkit iš kibiro, čia švaresnį vandenį laikom, - duoda man metalinį puoduką bei atidengia dangtį nuo prie šulinio padėto kibiro, - tai iš kur ir į kur keliaujat? - teiraujasi.
Girdžiu, kad Dalius kažką atsako, bet nebelabai pavyksta klausytis - visą dėmesį sukoncentruoju kaip čia dabar atsargiai įsipilti su tuo plačiu puoduku vandens į tą siaurą butelio kakliuką. Šiaip ne taip pavyksta iš lėto ir vis prapilant pro šalį prisipilti du litrus vandens, padėkojam močiutei ir atsisveikinę sugrįžtam į savo keliuką. Paėję kelis žingsnius į priekį šleptelim ant žolės netoli kaimelio kapinių ir su plačiom šypsenom žiūrim į tą pilną vandens butelį.
- Tai kaip pasisekė! - pasidžiaugiam močiutės gerumu ir vienas po kito godžiai išgeriam daugiau nei litrą vandens. Suprantam, kaip visgi stipriai buvom ištroškę.
Numalšinus troškulį ir eiti daug lengviau - dar valandėlė su trupučiu ir pagaliau pasiekėm Ginučius.
4 diena: Ginučiai - Palūšė: 16 km.
Kadangi visą naktį lijo, ryte prabudom nuo į palapinę vis dar barbenančių lietaus lašų. Nors rytas jau ir buvo įsibėgęjęs, buvo gera niekur neskubant gulinėti palapinėje, klausant raminančio lietaus bei planuojant šiandienos maršrutą. Prieš akis laukė pasuktinė žygio diena, o viduje nuotaika maišėsi tarp truputį gaila, kad jau baigiasi ir kaip smagu bus sugrįžti į autobusiuką!. Neilgai trukus, nustojo ir lietus, po truputį pradėjo lįsti saulė, o mes pradėjome vėl ruoštis į kelią. Bet pradžiai - puryčių!
- Man patinka punktualūs žmonės, - su plačia šypsena mus pasitinka Ginučių kavinės šeimininkas, kai 9.55 įeiname į jos vidų. Buvome sutarę, jog ateisime pusryčių 10val, ir panašu, kad šeimininkas tokiu laiku kavinę atidarė vien dėl mūsų.
- Gal kiaušinienės? - be jokio meniu, klausia jis, - taip kaimiškai iškeptumėme, pavalgytumėt prieš kelionę?
- Žinoma, - per daug nesvarstę atsakom mes ir po kelių minučių ant stalo jau garuoja puikiai iškepta kiaušinienė su spirgučiais. Dar nepradėjus valgyti, šalia mūsų prisijungia ir draugiškieji šeimininko šunys - didžiulis juodas labradoras, jaukiai prigulęs po stalu šalia mudviejų kojų, ir didelėm gailiom akim nuolat mus stebintis mažasis taksas - puiki pusryčių kompanija! Sukirtus kiaušinienę, mums dar įsiūlo paragauti nuostabaus šokoladinio obuolių pyrago su ledais - kad keliaujant nepritrūktų angliavandenių - kodėl gi ne? Vėl pilnais pilvais ir pasikrovę energijos visai dienai, atsisveikinam su šeimininku bei jo šunimis ir patraukiam į kelią.
Gerai pavalgius ir naktį gerai pailsėjus likusi diena ėjos kaip iš pypkės - teliko keliauti ir mėgautis. Vos išėjus ir miestelio, mus pasitiko Ginučių piliakalnis, nuo kurio atsivėrė nuostabūs vaizdai į aplink supančius ežerus, o paėjus toliau - Ladakalnis, nuo kurio tų ežerų, rodos, dar daugiau! Taip ir keliavom nuo ežero iki ežero, karts nuo karto išsimaudydami, kartais nuo saulės pasislėpdami miško takeliuose, kartais vėl įšokdami į prieitą ežerą. Apie pietus, likus gal 5km iki žygio pabaigos, mums bepietaujant šalia Asalnų ežero, Dalius pasitikrina orų prognozę bei meteo.lt radarą ir sako:
- Žinok, ateina audra. - Abu susižvalgom, nužvelgiam dangų - lyg giedra. Dalius patikrina vėl, - Tikrai ateina. Ir tokia nevaikiška..
Įsivaizduodami kaip mus vidury pievos užklumpa skaudi kruša ar viesulas, greit čiumpam daiktus ir puolam vėl į kelią. Liko 5 km - ne taip jau ir daug, bandom suspėti. Einam iš visų jėgų, kaip įmanoma greičiau, bet kur jau ten su tokiom kuprinėm vidury karštos dienos greit nukeliausi.
- Gal praeis pro šalį? - naiviai klausiu Daliaus, kol ilsimės sustoję kelias minutes po ilgo greitojo ėjimo be pertraukos. Naiviai vien dėl to, jog pati matau, kaip tolumoje vis greičiau link mūsų artėja tamsi audros lietaus siena. Kažkur sudunda griaustinis.
- Nemanau... - nusišypso Dalius. Vėl kuprines ant pečių ir skuodžiam greitu žingsiu pirmyn.
- Va žiūrėk, ten jau Palūšės bažnyčia! - rodau kitapus ežero besimatantį bokštą, kol keliaujam Lūšių ežero pakrante. Išties, jau liko tiek nedaug, tik apeiti ežerą. Tamsūs debesys jau užstoja saulę, griaustinis girdis vis garsiau ir vienas kitas žaibas už mūsų vis perskrodžia dangų. Su kiekvienu griaustiniu žingsnį paspartinam dar labiau.
Išnyram iš miškelio ir šoku ant Palūšės centrinės gatvės šaligatvio. Kulniuojam jau per miestelį, kai šalia sustoja sunkvežimis:
- Gal pavežti? - išlindęs pro langą klausia vairuotojas.
- Kad, ne, dėkui, mums jau visai čia pat! - nusijuokam abu padėkodami, ir išties - vienas du trys žingsniai ir viskas - mūsų raudonasis autobusiukas baltu kepuriuku jau laukia mūsų aikštelėje. Greit atsirakinam duris, susimetam kuprines, šokam į vidų, atisdūstam, ir už kelių sekundžių prasideda - visu stiprumu prasiveria dangus ir prasideda nuožmi liūtis su kruša.
- Suspėjom! - nusijuokiam su Dalium ir pagaliau atsipūčiam, - va čia tai žygio pabaiga!
Pabaigai.
Tai toks tas mūsų žygis - vos keturios dienos, o, rodos, iki kraštų pripildytas įspūdžių ir buvimo gamtoje, bei nuostabių kraštų pažinimo. Jei dar turite nors vieną nesuplanuotą vasaros savaitgalį - rekomenduojam išeiti į žygį pėsčiomis, nors dienai ar dviems - nuotykių ir gerų emocijų pasipildymas garantuotas!
O jei planuosite keliauti šį mūsų maršrutą, keletas mūsų patarimų:
- Antrosios dienos maršrutas yra išties nelengvas, tad jei mes patys eitumėme antrąkart, pergalvotumėme kaip susiplanuoti šią dieną - galbūt nueiti daugiau pirmą dieną, galbūt antros dienos nakvynę planuotis arčiau.
- Jei keliausite vasarą, pagalvokite apie vandenį - įprasti rekomenduojami išgerti 2 litrai karštą vasaros dieną yra mažai. O jei saulė kepina ir maršrutas nelengvas, paprasta išgerti ir 4 litrus. Tad vertėtų pasiplanuoti arba neštis daugiau, arba naudoti gertuves su filtrais, arba nebijoti dažniau paprašyti prisipilti vandens praeinamuose kaimeliuose.
- Mūsų maršrute parduotuves praėjome Palūšėje, Salake ir Ginučiuose, kur galėjome pasipildyti maisto ir vandens atsargas. Kai ėjome birželio pradžioje, Ginučių parduotuvė pirmadieniais ir antradieniais nedirbo - gerai turėti omenyje!
- Maršrute, kuriuo dalinamės, kai kuriose vietose pažymėjome mūsų nueitą kelią, nors keliuko Google žemėlapyje ir nėra - čia, kaip sakėme, pravertė parko popierinis žemėlapis, bei kitose programėlėse tikrinti maršrutai - Google žemėlapiuose visgi yra dar ne visi keliukai ar nutrumpinimai, kuriuos mums pasisekė surasti žygyje.
- Jei iš viso maršruto norėtumėte eiti tik dalį jo - gražiausia žygio atkarpa mums vienareikšmiškai pasirodė Ginučiai - Salakas. Tad būtų galima eiti nuo vieno miestelio iki kito, o galbūt pasiplanuoti dviejų dienų maršrutą ratu.
Gerų žygių!
Rašyti komentarą