Salina Turda arba Turdos druskos kasyklos

2018 m. liepa 1 d.

– Tai kur mes čia važiuojam? – nerimąstingai klausiu Daliaus, kai jau kelios valandos keliaujam link nedidelio Turda miestelio Rumunijoje.

– Į druskos kasyklas, – ramiai atsako Dalius.

– Aha.. – atsakau, neįsivaizduodama, ko būtų galima tikėtis. Niekada nesu buvusi druskos kasyklose ir niekada nesu girdėjusi apie druskos kasyklas Rumunijoje. Bet jei jau Dalius išrinko šią vietą, kaip vertą aplankymo, turėtų būti bent jau mažų mažiausiai įdomu.

Pravažiuojame miestelį ir sukame duobėtu keliuku į įkalnę. Dar kelios minutės ir privažiuojame didelę naują stovėjimo aikštelę.

– Atvykome, – pareiškia Dalius. – Jaučiu reikėtų pasiimti kokį megztinį.

Lauke taip karšta, jog net neįsivaizduoju, kam galėtų prireikti megztinio, tačiau dėl visa ko įsimetu vieną į kuprinę. Lengvai užkandame ir, palikę autobusiuką, patraukiame link įėjimo. Praeiname prekybininkų kioskelius, kur prekystaliai nukloti įvairiausio dydžio druskos gabalais ir majonezo kibirėlio formos indais su smulkia druska. Aplinkui vaikščioja tokie patys turistai kaip mes. Įeiname į vidų, nusiperkame bilietus ir keliaujame ilgu įprastu koridoriumi link ekspozicijos.

Žingsnis po žingsnio jaučiasi vėsesnio vėjo šuorai atkeliaujantys iš už koridoriaus gale esančių durų. Einame pro tas duris ir oras greitai atvėsta. Patenkame į tamsų tunelį, nušviestą ryškiomis lempomis, kurio sienas gaubia vien šalta druska.

– Oho! – nustebusi dairausi aplinkui, kol lipame ilgais laiptais žemyn. Nusileidus prieš akis toliau driekiasi ilgas ilgas koridorius iš druskos. Apsirengiu megztinį ir labai džiaugiuosi jį pasiėmusi. “Galėjau dar ir basutes pasikeisti į šiltesnius batus” – pagalvoju sau. Einant koridoriumi tolyn, šonuose paliekam mažesnius koridoriukus vedančius į medicinos kabinetus, kuriuose naudojama druskos terapija, taip pat nedidelius eksponatus iš kasyklos kasdienybės, pasakojančius, kaip kasykloje buvo išgaunama druska.

Sekame paskui visus žmones iki vieno didesnių koridoriaus išsišakojimų ir patenkame netoli medinių laiptų, visų aplipusių nuo lubų lašančiais druskos kristalais. Nusileidžiame jais ir prieš akis atsiveria neįtikėtinas vaizdas – 42 metrų gylio, 50 metrų pločio ir 80 metrų ilgio kasyklos šachta! Persiverčiam abu per turėklą ir šiek tiek nedrąsiai žiūrime žemyn.

– Man baisu, kad akiniai žemyn nukris, – pajuokauju aš, nuoširdžiai šiek tiek bijodama, kaip aukštai esame, lyginti su tuo, kas apačioje. Abu netikime savo akimis ir iš lėto einame mediniu balkonėliu palei šachtos sieną.

– Net ir man čia nelabai jauku, – sako Dalius, laikydamasis arčiau sienos.

Viskas aplinkui nušviesta lemputėmis. Laiptai, turėklai, balkonai, tiltai – viskas pagaminta iš medžio, tačiau nusėti storu baltos druskos sluoksniu. Sienos ir lubos stebina druskos išraižytais raštais. Vaizdai primena visus matytus fantastinius post-apokaliptinius filmus, kuriuose po katastrofų žemėje žmonės apsigyvena ar po žeme, ar naujose planetose. Tie visi fantastiniai filmai stovi prieš musų akis realybėje. Bet įdomiausias dalykas, jog toje šachtoje žemiau yra ne įprasta muziejinė ekspozicija, bet pramogų parkas! Vidury salės sukasi didžiulis apžvalgos ratas, šalia žmonės žaidžia stalo tenisą, boulingą ar mini-golfą, o vaikai išdykauja vaikų žaidimų aikštelėje.

Prieiname didelę medinę laiptinę, o prieš mus visa didybe šviečia futuristinis liftas, keliantis turistus aukštyn žemyn. Nusprendėme ilgoje eilėje prie lifto nelaukti ir leistis laiptais – 13 aukštų žemyn. Kiekviename aukšte vis sustojame iš naujo apsidairyti, kur čia patekome.

Nusileidžiame žemyn ir toliau dairomės užvertę galvas į mus supančią didybę. Stalo teniso kamuoliukai ritmingai atsimušinėja į stalą, boulingo kamuoliai visa jėga rieda takeliu, mini-golfo lazdos muša kamuoliukus, o vaikai juokiasi – visi garsai skamba gerokai stipriau nuaidėdami per plačią šachtos erdvę. Iš lėto pereiname visą salę apžiūrinėdami visus atrakcionus ir pasižadėdami sau būtinai sugrįžti prie ažvalgos rato.

Einame per didžiąją salę arčiau lifto, kai prieiname dar viena balkonėlį. Persisveriame per jį, o ten – atsiveria vaizdas į dar žemiau tyvuliuojantį ežerą, kurio viduryje pūpso druskos sala.

– Leidžiamės? – pagauta nuotykių ieškojimo emocijos klausiu Daliaus.

– Žinoma! – apimtas lygiai tokio pat džiugesio atsako jis.

Vėl aplenkiame žmonių eiles prie lifto žemyn ir patraukiame link laiptų. Aukštas po aukšto žemyn ir mes stovime ant medinio tilto į druskos salą, 112 metrų žemiau įėjimo į kasyklą. Nedrąsiai koja už kojos tiltu keliaujame į salą, kurioje pasitinka įvairiaformės medinės skulptūros, savo įstabumu taip ir kviečiančios jas ištyrinėti ir po jas panardžioti. Aplinkui salą iš lėto idiliškai irstosti valtelės.

– Kada paskutinį kartą plaukiojai valtele po druskos ežerą po žeme? – juokdamasis klausia manęs Dalius ir kelių minučių bėgyje jau ir mes stovime eilėje, laukdami savo valtelės.

– Just don’t stand up, – pataria paslaugus darbuotojas, pritraukęs mums valtelę ir padedantis abiems įlipti, palaikydamas, kad valtis neapvirstų.

Ir štai – mes plaukiojam ežeru daugiau nei 100 metrų po žeme! Man šiek tiek nedrąsu, tačiau Dalius tvirtai griebia irklus ir jau sėkmingai plukdo mudu aplink druskos salą, stengdamasis išvengti susidūrimo su kitomis valtimis.

– Sūru! Labai! – sakau susiraukusi, nesusilaikiusi nepalaižiusi į ežero vandenį įmerkto savo piršto galiuko. – Nieko keisto, kad jokių liemenių neduoda, – suprantu iš pirmo žvilgsnio keistai pasirodžiusį darbuotojų neatsargumą. Ežeras tiek prisotintas druskos, jog jame nuskęsti tikriausiai neįmanoma.

Apsukam porą ratų aplink salą, nuo vandens iš naujo stebėdamiesi saloje pastatytomis skulptūromis, druskos raštais, išvagojusiais kasyklos sienas, bei aidu, pripildančiu visą didelę kasyklos erdvę. Netrunka prabėgti ir pasiplaukiojimui skirtos dvidešimt minučių. Grįžtame į krantą kupini euforijos – ne kasdien paplaukiosi tokiame ežere po žeme!

Po truputį baigiame apsiprasti su neįtikėtinais vaizdais aplinkui. Kylame atgal į pirmąją salę ir traukiame tiesiu taikymu link apžvalgos rato. Žmonių beveik nėra, tad šiuo momentu esame vieninteliai norintys pasisukti jame. Kaip filmuose įsėdame į kabiną ir ratas iš lėto pradeda suktis. Didelė kabina nejaukiai siūbuoja ore, ji, kaip ir visi kiti dalykai šioje kasykloje, aptraukti nuo visur lašančios druskos sluoksniu. Viskas šiek tiek girgžda, tačiau atrodo pakankamai patikimai. Lėtai apsisuka pilnas ratas ir mes vėl apačioje.

– Na ką, keliaujam namo? – klausia Dalius. Net nepajautėm, kad čia jau praleidome beveik tris valandas, po truputį darosi vėsu, jau norėtųsi ir užkąsti.

– Gerai. Bet į viršų jau kilsim liftu! – sutariam ir stojam į eilę. Lukterim gal dešimt minučių, ir su kitais lankytojais įsispraudžiam į lifto kabiną. Kylant dairomės aplink ir džiaugiamės, kad bent jau nereikės tų 13 aukštų kopti laiptais.

Paskutinį kartą apsižvalgome aplink nuo viršaus. Dar grįžtame atgal į ilgąjį koridorių ir apžiūrim mažuosius kambariukus su kasyklos istoriniais eksponatais. Vėsuma po truputį skverbiasi į kūną, tad sparčiu žingsniu pasukame link išėjimo. Su kiekvienu dešimčia žingsniu oras po truputį šyla, ir, išėjus pro paskutines duris į lauką, mus vėl pasitinka tikras vasariškas karštis. Lyg niekur nebūtumėm buvę.

Salina Turda mums abiems paliko neišdildomą įspūdį ir keistą jausmą, jog apie šią vietą žino tiesiog per mažai žmonių. Tad jei kada keliausite Rumunijoje – labai rekomenduojame užsukti. Tikimės, kad liksite nustebinti, kaip ir mes!

Įėjimas į kasyklą vienam suaugusiam žmogui kainuoja apie 6 eurus. Vaikams ir senjorams – perpus pigiau.

Pasiplaukiojimas valtele – 3 eurai (galima plaukti iki 3 žmonių)

Pasisukimas apžvalgos ratu – 1 euras žmogui.

Saugoma stovėjimo aikštelė – 0.5 euro už valandą.

Pačių geriausių įspūdžių!

kasyklos šachta iš viršaus.