Penktoji savaitė arba Peloponeso karštyje

2018 m. birželis 3 d.

– Miegojai?
– Nelabai. Tu?
– Nelabai.

Aušta piramdienio rytas. Autobusiuke vis dar tvyro tas plastmasės svilėsių kvapas. Per daug netinginiaudami keliamės ir ruošiamės. Šiandienos planas – kempingas. Laukia daug tvarkymosi – visi visi daiktai vis dar padengti baltais gesintuvo milteliais.
– Einam paieškoti flamingų ir pelikanų? – dar naiviai pasiūlau, kadangi apsistojome netoli Klisova lagūnos – vienos iš nedaugelio vietų Europoje, kur užklysta laukiniai flamingai ir pelikanai. Iš galvos neiškrenta nuotraukų vaizdai iš šių vietovių, į kurias neatsiplėšdami žiūrėjom dar prieš kelionę, kur ežeruose būriuojasi savo ilgus kaklus ištempę rūžavi flamingai, – gal pamatysim kokį vieną?
– Einam. – ir mudu išeinam. Ilgu ilgu molu, kur vienoje pusėje uostelis, kitoje – lagūna. Pučia stiprus vėjas, rodos, šiaušiantis ne tik plaukus, bet ir visas mintis galvoje. Dairomės paukščių, bet abiems ne flamingai ir pelikanai galvoj, o jų nė vieno vistiek ir nematyti. Sukamės ir einam atgal. Sėdam į autobusiuką ir traukiam tolyn į pietus – į Peloponeso pusiasalį ir ten nužiūrėtą kempingą. Pakloję nemažą sumą už Graikijos autostrados atkarpą ir tiltą į Peloponesą, atvykstame į kempingą. Istorija panaši, kaip visad: kol visi vokiečiai, italai ir prancūzai seniukai ramiai leidžia laiką prie savo kemperių tyliai ilsėdamiesi, mes įnešam į kempingo ramybę šiokios tokios sumaišties ir vos atvykę kimbam į darbus: reikia peržiūrėt ir nuvalyti KIEKVIENĄ autobusiuke esantį daiktą. Linksmybės prasideda! Atsidarom visas duris, viską dedam ant žemės ir bandom išvalyti į visas autobusiuko kerteles prilindusių gesintuvo miltelių.
– Kaip būtų gerai turėti siurblį! – sakau, bandydama viską iššluoti maža šluotele, tačiau tiesiog sukeldama miltelių debesį. Juk tikrai! Pasileidžiu į misiją – galbūt kempinge yra siurblys?
– Do you have a vacuum cleaner? – atpėdinusi iki registratūros klausiu kempingo savininkės.
– Vacuum? – laužyta anglų kalba bando mane suprasti šeimininkė.
– Yes, you know, to clean the car, vacuum cleaner, – gestais rodau tarsi siurbčiau.
– Ah, vacuum cleaner! Of course we have. Just not electric one, a simple. Ok?
– Ok! – galvoju, tikriausiai turi gal kokį mažiuką, rankinį, gal net būtent mašininį, siurbliuką – bus pats tas.
– Let’s go, – rodo man sekti ją. Einam kokias tris minutes viena šalia kitos tyloje. Jau įsivaizduoju, kaip greitai viską išsisiurbsim ir susitvarkysim. Prieinam sandėliuką. Šeimininkė jį atrakina, įkiša ranką, atsisuka į mane ir paduoda.. šluotą:
– Simple vacuum cleaner, – tiesia šluotą šypsodamasi.
– Thanks… – atsakau, bandydama sutramdyti juoką iš šios absurdiškos situacijos. Paimu šluotą ir grįžtu prie autobusiukio. Paprasčiau, nei bandyti paaiškinti, kad šluotą turime ir mes. Pasijuokiam abu su Dalium, jog šluotos su tokiu ilgu kotu nelabai net ir pavyktų įkišti į autobusiuką ir netrukus jau vėl darbuojamės savo mažyte šluotele ir zujam pirmyn atgal iki tualetų su kibiriukais vandens.
Praeina geros keturios ar penkios valandos. Visi daiktai nuvalyti. Viskas vėl savo vietose. Pagalvėlės išplautos. Čiužinys išpurtytas ir išvėdintas. Abu pasidžiaugiam, kad tokiais atvejais labai gera suprasti, jog turime ganėtinai nedaug daiktų. Autobusiuke vėl gera. Vėl namai. Iš naujo jį prisijaukinome – čia vėl jauku. Visos negandos ir gedimai po truputį užsimiršta praeity.

Kitą rytą patraukiam link šalia esančio Patra miesto ieškoti prekybos centro – apžiūrėsim, gal turi kokių mažesnių akumuliatoriukų, didesnių power bankų ar lempų su baterijomis – patys nelabai žinom, ko mums iš tiesų reiktų netekus papildomo akumuliatoriaus, bet gal kažką pamatysim. Išėjom iš prekybos centro nešini vos viena maža lempute-prožektoriuku su baterijomis – daugiau nieko neradom, užteks. Jei kažko prireiks daugiau, gal rasim kur kitur pakeliui. Pajudam pagaliau džiaugtis tuo Peloponeso pusiasaliu ir jo garsiaisiais paplūdimiais. Šiandienos tikslas – Kalamia miestelio paplūdimys pačiuose pusiasalio vakaruose. Atvykstam pačiame dienos įkarštyje, kai, rodos, jei ilgiau stovėsi ant saulės, gali tiesiog prilipti ar ištirpti. Pasistatome autobusiuką šalia turbūt dešimties didelių kemperių, išsitiesiame tentą, kad būtų bent kiek pavėsio ir patraukiam tiesiu taikymu prie jūros. Perlipam smėlėtą kopą ir čia mus pasitinka jau senokai nematytas vaizdas – ligšiol jau įprastus paplūdimio akmenukus keičia lietuviškas auksinis smėlis, žydra jūra ir nė bangelės – kaip ežeras!
– Greičiau į vandenį! Greičiau į jūros vėsą! – bėgu link jūros. Įlipu. Vandens temperatūra kaip oro. Brendu giliau. Atrodo, vanduo net šiltėja. Susidairom su Dalium – kur ta mums įprasta gaiva? Kur tas jausmas, kai įšoki į Baltijos jūrą ir jau šalta? Ar bent jau šiokia tokia gaiva? Ne ne, čia ne tas. Vis dar taip pat šilta, tik kad šlapia. Šiek tiek paplaukiojam ir lipam į krantą – gal bent paplūdimio dušas bus vėsesnis. Atsistojam po juo – karštas! Šlapi ir vos vos gaivesni nuo pajūrio vėjo grįžtam prie autobusiuko. Ką gi, belieka laukti vakaro, nes tokiame karštyje ne kažką ir tenuveiksi. Vakare šiek tiek atvėsus dar išeinam pasivaikščioti paplūdimiu ir palydėti saulės, kuri taipogi mums neįprastai, artėjant link pusiaujo, nusileidžia gal pusvalandžio bėgyje – jokių ilgų romantiškų pasisėdėjimų.

Rytai džiugina savo gaiva. Išgeriam kavos ir lekiam tolyn – reikia skubėti kol dar ne visai karšta. Šiandienos tikslas – Senovės Olimpijos miestelis – vieta, kur buvo surengta pirmoji Olimpiada ir iš kurios lig šiol kelionę pradeda kiekvienų olimpinių žaidynių deglai. GPS’o pagalba nuvinguriavę kalniukais gerokai per aplinkui ir bandydami prasisprausti tarp visų turistinių autobusų, ieškodami laisvos stovėjimo aikštelės, miestely atsidūrėm vėl pačiam dienos įkarštyje. Einam apsidairyti link senojo stadiono – įėjimas mokamas. Karšta. Vidurdienis. Mes abu šiek tiek pikti ir pavargę, o aplink daug daug žmonių.
– Žinai, einam šiek tiek per šoną, į pavėsį, palei tvorą – pažiūrėsim ir nuspresim, ar mes norim ten į vidų.
Einam. Palei tvorą. O – žiūrėk, ten va olimpinė ugnis degė. Va, ten kolonos. O ten ir pats aikštynas. Tai kaip ir viską pamatėm. Liko tik muziejus. O į muziejų kažkaip ne taip labai ir norisi pavargus..
– Važiuojam gal kur nors į pavėsį ar vėl prie jūros?
– Važiuojam!
Taip ir likom “aplankę” senąją Olimpiją pro tvorą – atgal į kelią. Kelios valandėlės ir mes įsikuriame netoli Zacharo miesto esančiame paplūdimyje pušų paunksmėje. Čia – kemperių rojus: gal keturis kilometrus besitęsiantis pušynas šalia kopos, už kurios banguoja jūra. Pušyne atvesti geriamo vandens kraniukai, dušai, o ir vietos tiek, kad telpa keliasdiašimt kemperių vienas kitam netrukdydami. Vinguriuodami tarp jų radome ir savo privačią vietelę – tarp kelių plačiašakių pušų, pavėsyje, kur ir saulė neprikaitina, ir galima pasikabinti hamakus, ir jūra čia pat.
– Čia galima tiesiog atvažiuoti gyventi! – netikėdamas, kad apsistojome tokio nuostabumo vietoje, sako Dalius. – Ne keliauti, o tiesiog gyventi. Išeini į pensiją ir va gyveni Graikijos paplūdimyje, – juokaujam galvodami apie čia sutiktas keleta porų jau gerai gerai įdegusių vokiečių senukų, kurie, rodos, būtent taip ir padarė.
Čia buvo taip gerai, kad likome porai dienų. Supomės hamakuose ir tiesiog ilsėjomės. Rytais prasimankštindavom ar pabėgiodavom. Pamiršom visus akumuliatorius, gedimus, autostradas ir kitus nuotykius. O ir gyventi išmokome be akumuliatoriaus – Dalius sutvarkė, jog dieną viskas puikiai veiktų nuo saulės baterijos, o vakarais mums pilnai užtenka turimų lempučių bei vandens bakai su kraniukais kaip tyčia puikiai pasideda virš kriauklės. Taip tiesiog mėgavomės ramybe. Iš pavėsio per daug stengėmės nelįsti, tad pučiant visai gaiviam vėjui nuo jūros, pavėsy gulėjom hamakuose susisupę į antklodę – atitrūkę nuo visko kažkokiam jaukumo debesy. Nesinorėjo niekur važiuoti. Vakarais ėjome pasivaikščioti pajūriu, stebėti vis didėjančias šėlstančias bangas ir tykoti jūrų vėžlių, kurie kaip tyčia gegužės naktimis pradeda ropoti į krantą dėti kiaušinių. Laimei, vėžlių vis neužtikdavom, tad jie netrukdomi netoliese mūsų už kopos per dvi naktis ramiai sukrovė bent tris lizdus. Tos dvi dienos pilnos ramybės padėjo vėl pilnai atgauti jėgas ir sukėlė norą vėl keliauti tolyn. Paskelbę savo minčių sąraše šį paplūdimį geriausiu Graikijoje, pajudėjom vėl į pietus.

Geros vietelės kaip ši turi vieną minusą – išvykus iš jų, susirasti kitą nakvynės vietą būna labai sunku, nes spėjam priprasti prie geresnių standartų. Būtent taip įvyko ir šįkart: pavažiavę link Pylos miesto, geras keletą valandų sukiojomės aplink šalia esančią lagūną ir Voidokilia paplūdimį, bandydami išvengti ženklų, draudžiančių kemperių nakvynę bei rasti vietą pavėsyje. Ir vėl per patį karštį, saulėje, o pavėsio niekur nematyti – visur tik krūmai ar neaukšti graikiški medeliai. Išvargę, perkaitę ir nusivylę patraukėm šiek tiek atgal keliu ir įsikūrėm šalia mažyčio miestuko netoliese, paprastoje stovėjimo aikštelėje netoli paplūdimio baro. Tą dieną kantrybė trūko abiem:
– Žinai, man rodos mums metas pripažinti, kad mes – ne paplūdimių žmonės. Jau norėtųsi kažkur eit, kažką daryt, vaikščiot, o čia tiesiog per karšta, čia reikia mėgti tiesiog gulėti pajūrio saulėje. Važiuojam gal į šiaurę, kur nors arčiau kalnų, ten gal bus bent šiek tiek gaiviau?
– Važiuojam! – ir pasidavę karščiui, persiplanavome ateinančių dienų kelionę – kelią tolyn į pietus pakeitė staigus posūkis atgal link žemyninės Graikijos dalies.

Nauja diena ir visai naujas tikslas į šiaurę – kempingas netoli senųjų Mikėnų. Vėl į kelią, vėl autostrada ir vėl mokami keliai. Beskaitinėdami kitų keliautojų istorijas po Graikiją supratom, kad mums čia ne vieniems taip – Graikijoje mokamų kelių išvengti yra neįmanoma. Rodos, jie statosi, renovuoja, nebaigia ir vėl stato iš naujo tiek daug kelių vienu metu, jog mokėjimo punktai išdygsta ir dingsta neplanuotai. Šalia autostrados netoliese ta pačia kryptimi vingiuoja greitkelis, o šalia jo – vietiniai keliukai. Ir niekada nežinai kada jie susikirs ir tu vėl atsidursi mokamame kelyje to pats net nesupratęs be galimybės grįžti atgal. Net jei ir GPS’e įsijungi nustatymą, jog jis vengtų mokamų kelių, visada yra tikimybė, kad papulsi ant naujausio, dar nepažymėto mokėjimo punkto. Tad taip ir važiavom visą kelią nesuprasdami, nei už ką, nei kaip ir kodėl čia dabar susimokėjom, galiausiai tiesiog juokdamiesi privažiavę vis naują punktą.
Atvykom į Mikėnus jau po pietų, neatsispyrę vaizdui, kaip laukuose žmonės nuo lysvių skina prinokusius arbūzus, ir vieną nusipirkę iš pakelės prekeivio. Sukirtę arbūzą, pailsėję ir vėl atgavę jėgas, vakarop išėjom pasivaikščioti valandėlę kelio link senųjų Mikėnų griuvėsių. Iš lėto pėdinom vietinių keliukais, džiaugdamiesi gaivinančiu vakaro vėju ir kalnų vaizdais, tad patį senąjį miestą priėjom jau pasibaigus turistų lankymo laikui. Niekis – grįšim rytoj ryte. Vėl jautėmės savo vietoje – kalnų apsupty! Palydėjom saulę ir grįžom atgal į kempingą.

Sekmadienio rytą šiaip ne taip išsiruošę, vėl iškeliavom į senuosius Mikėnus, šįkart jau kaip tikri turistai. Prasibrovę pro kitų lankytojų minias, pasileidome šniukštinėti senojo miestelio griuvėsių. Mikėnuose randama įrodymų, jog pirmieji gyventojai pradėjo kurtis dar 3 tūkst. metų prieš mūsų erą, o 2 tūkst. p.m.e. antroje pusėje miestas tapo Mikėnų kultūros – paskutinės bronzos amžiaus fazės Graikijoje – centru. Apvaikštinėjom miesto griuvėsius (šįkart ne pro tvorą), išlandžiojom visas vieteles, aplankėm muziejų, o didžiausią įspūdį paliko vadinamas “Karaliaus Agamemnono kapas” – pro įspūdingo dydžio akmeninius vartus patenkama į beveik 13.5 metrų aukščio kupolą. Sužavėti vaizdais, pasikrovę gerų emocijų, bet ir vėl išvarginti vidurdienio karščio pajudėjom tolyn – šianakt laukia nakvynė netoli Korinto. Kryptis: atgal į šiaurę!

STATISTIKA.

Nakvynės vietos:
– Kempingas “Kato Alyssos” netoli Patras miesto.
– Paplūdimio aikštelė netoli Kalamia miestelio.
– Pušynas šalia jūros prie Zacharo miesto x2 naktys.
– Stovėjimo aikštelė netoli paplūdimio Petrochori miestelyje.
– Kempingas “Arteus” Mikėnuose.
– Miškelis ant jūros skardžio netoli Korinto.