Dešimtoji savaitė arba kelionė namo

2018 m. liepa 15 d.

Rytas. Lyja. Susidedame daiktus į vietas ir išriedame į kelionę. Paskutiniai žvilgsniai į mus supančius Rumunijos tolius prieš įvažiuojant į Vengriją. Vengrijos pasienis mums jau žymi kelionę namo – šią šalį pervažiavome lėkdami į Kroatiją, tad per Balkanus apsukom pilną ratą – grįžtam į jau pažįstamas šalis.

– Ką norėtum dar pamatyti Vengrijoje? – klausia manęs Dalius.

Žymiuoju Balatono ežeru atsidžiaugėme važiuojant į priekį. Tuomet dar buvo pavasaris, oras buvo pritvinkęs skraidančių žiedlapių, o mes – ištroškę nuotykių. Šiandien abu jaučiamės numalšinę savo kelionių troškulį, bent jau trumpam.

– Skaičiau apie Hortobagy nacionalinį parką – tai lyg didžiausia lyguma visoje Europoje, stepė, galima stebėti paukščius. Ką manai? – pasiūlau.

Puolame ieškoti kur tiksliai ji yra – o, pakeliui! Važiuojam!

Kelios valandos kelyje ir nepastebimai reljefas iš mums jau įprasto, kalnuoto, pereina į visišką lygumą. Panašu, kad artėjame.

– Kaip suprantu, jau visur čia, – rodo Dalius į aplink besidriekiančius stepės plotus.

Sustojame prie apžvalginio bokštelio. Užlipame ir dairomės – tolumoje matosi didesni paukščiai, besiganantys arkliai.

– Čia kaip Rusnėj! – juokiasi Dalius, užsaugęs Šilutėje. Vaizdai dar labiau pakirbiną norą namo.

– Nori čia likti ir patyrinėti daugiau? – klausiu jau ieškodama žemėlapyje, kur yra šio nacionalinio parko turistų centras, nuo kurio prasideda pažintiniai takai.

– Nežinau… – be didelio entuziazmo sako Dalius ir aš visiškai suprantu jo nuotaiką, nes jaučiuosi taip pat.

Tai jausmas, kuriuo nemoku pilnai paaiškinti ir dar niekada taip nesijaučiau – tarsi mūsų įspūdžių taurės, prieš kelionę buvusios visiškai tuščios ir pasiilgę nuotykių, dabar yra perpildytos ir nauji įspūdžiai į jas tiesiog nebetelpa, o veržias pro kraštus ir išsipila visur aplinkui. Tarsi smegenys nebesugebėtų priimti daugiau naujų vietų, nes viskas, ką sukaupėm per pastaruosius du mėnesius, dar nėra iki galo suprasti, išjausti ir apdoroti. Tarsi būtume kompiuterinio žaidimo Sims’ai žmogeliukai, kurių ‘linksmybių’ stulpelis yra pilnai žalias, o visi kiti vidinių poreikių stulpeliai jau seniai raudonuoja. Ir tai jausmas, susimaišęs su keistu kaltinimu sau, jog esu čia, kur seniai svajojau, keliauju, galiu mėgautis, kur atvažiuoti kitą kartą jau reikės specialiai tam ruoštis, planuoti atostogas, derinti, o būtent šią akimirką tuo nesugebu džiaugtis ir tenoriu namo. Mūsų vidiniai intravertai nugalėjo – belieka klausyti savęs.

– Žinai, jei važiuojam namo, tai namo, – lyg perpratęs ir mano mintis, sako Dalius ir grįžtam į autobusiuką. Išsirenkam žemėlapyje šiandienos nakvynės vietą pakeliui link Slovakijos, ir pajudam tolyn link jos.

Įsikuriame stovėjimo aikštelėje šalia Tisza ežero ir, pailsėję, vakare išeiname pasivaikščioti. Ežere knibžda paukščių ir žvejų gyvenimas. Saulė nudažo debesis įspudingu raudoniu, o mes mėgaujamės ežero vaizdais.

– Neprasčiau nei nacionaliniame parke! – juokiamės abu.

Kitą rytą vėl leidžiamės į kelią, pervažiuojame likusią Vengrijos dalį ir įvažiuojame į Slovakiją. Sutariame, kad Slovakijoje būtinai turime aplankyti Spišo pilį – vieną iš 10 didžiausių išlikusių pilių Europoje.

Privažiuojame arčiau ir pasistatome autobusiuką stovėjimo aikštelėje šalia visu garsu sunkųjį roką plešiančio keleivinio autobusiuko, nuo kurio muzika girdisi visoje aikštelėje, nors vairuotojas sėdi viduje užsidaręs langus. Iškeliaujame link pilies.

Iš pilies išlikę pagrinde sienų ir bokštų griuvėsiai, tačiau jos didys tikrai palieka įspūdį. Kambariai, kambariukai, menės, koridoriai – viską galima įsivaizduoti vaikštant palei išlikusias pilies sienas. Pirmame aukšte surinkta muziejinė ekspozicija apie gyvenimą šioje pilyje. Tikrai įdomus objektas aplankymui. O nuo pačios pilies, esančios ant kalno, galima apsižvalgyti į plačius tolius ir įspūdingus vaizdus, atsiveriančius nuo jos.

Vaikštinėjant po aukštesniuosius bokštelius, Daliui, bandant užsidėti ant kaklo fotoaparatą, nukrito jo akiniai. Tiesiai, į žemiau esantį balkonėlį, šalia jau ilgus metus ten stovinčios patrankos. Abu stovim, žiūrim persisvėrę per bortelį, į tą balkonėlį. Jokio įėjimo į jį kaip ir nėra.

– Ką darom? – juokdamasi klausiu Daliaus.

– Reik pasiimti, – juokiasi ir jis.

Apsidairom aplink – žmonių kolkas nėra. Pats metas vykdyti misiją – Dalius perlipa per bortelį, pradeda eiti pilies bokštelio atbraila ir, priėjęs šiek tiek žemesnę vietą, nuo kurios patogiau nušokti, strykteli link patrankos. Pačiumpa akinius, juos užsideda, kai staiga supranta, jog užlipti atgal – tai reiškia užsiropšti ant beveik dviejų metrų sienos atgal iki manęs. Iš viršaus neatrodė, jog ten taip aukštai.. Aš pradedu ir juoktis, ir panikuoti vienu metu. Gal nueiti kažką pakviesti? Bet tuomet gausim velnių, kur čia laipiojam. Aš jau suku galvoje visus variantus, tačiau laimei, Dalius nepamiršęs savo laipiotojo įgūdžių, sugeba įsitverti į mažiausius akmeninės sienos atsikišimus ir užlipa vėl iki manęs. Uf! – abu lengvai atsikvepiam pilni adrenalino. Išsisukom su mažu įbrėžimu ant akinių. Juokdamiesi nusileidom į žemesnįjį pilies lygį ir daugiau prie tokių vietų, kur gali nukristi akiniai, stengėmės nesiartinti.

Išėję iš pilies ir grįžę link autobusiuko, patraukėme jau link Tatrų – paskutiniai kalnai mūsų kelionėje. Atvykome į nedidelį kempingą netoli Štrba miestuko, nuo kurio matėsi kalnų viršūnės, ore tvyrojo drėgmė ir gal 12 laipsnių šilumos – visi Graikijos karščiai liko praeityje. Susisupom į šiltesnius rūbus ir skaičiavome dienas, likusias iki namų. Vieninteliai belikę norimi aplankyti objektai buvo Krokuvos senamiestis ir Veličkos druskų kasyklos..

Kitą rytą pirmu taikymu ir pajudėjom link jų. Pervažiavome Tatrus, įvažiavome į Lenkijos teritoriją ir šiek tiek po vidurdienio jau lūkuriavome eilėje prie Veličkų. Apie Veličkų druskų kasyklas esame iš visų aplinkinių girdėję ne kartą, bet patys niekada ir nebuvom. Tad, kad jau važiuojame pro šalį, norėjome aplankyti jas ir palyginti su druskų kasykla, aplankyta Rumunijoje, Salina Turda.

Pagaliau sulaukę savo turo anglų kalba pradžios, pradėjome leistis žemyn. Vingiuota medinė laiptinė sukosi sukosi ir sukosi žemyn, iki kol, rodos, galvoje pradedi mąstyti, kad tu iš tiesų niekur nesileidi, o tik sukiesi vietoje. Tik daug daug daug laiptukų žemyn, kol galiausiai, nusileidus 378 laiptus į 58 metrų gylį, prieš akis atsiveria pirmoji koplyčia, visa iškalta iš druskos. Turas prasideda: vingiuojam siaurais tuneliais, koplyčios, salės, interaktyvūs pasirodymai, druskos šviestuvai, skulptūros, pasakojimai apie kasyklos darbuotojų kasdienybę, laiptai dar giliau žemyn, druskos ežerai, muzika, šviesos, druskos bažnyčia, parduotuvės, restoranas, pokylių salės – atrodo, toje druskų kasykloje gali rasti visko! Visiškai kitaip nei Rumunijoje, tačiau irgi įspūdingai, nors ir tikras turistų konvejeris. Pasibaigus turui ir užsikėlus gal ne visai patikimai atrodančiu liftu, sugrįžome į dienos šviesą ir šilumą. Grįžom į autobusiuką ir patraukėm link Krokuvos pakraštyje įsikūrusio kempingo.

– Paskambinsiu mamai, pranešti, jog grįšim už poros dienų, – sakau Daliui berinkdama mamos numerį. Paskutinį kartą šnekėjome prieš savaitę, kai dar buvome Rumunijoje, ir užtikrintai sakiau, jog jau grįžtam namo, bet keliausim lėtai, tad grįšim už gero mėnesio. Šįkart skambinu pranešti, jog jau esame čia pat, Lenkijoje.

– Aš taip ir jaučiau, kad jūsų jau šią savaitę laukti! – juokiasi mama kitapus telefono ragelio, išgirdusi naujienas, – Kai jau pasuki namo, tuomet norisi tik greičiau grįžti! – juokiasi ji.

Iš tiesų, nusijuokiam ir mes su Dalium – mamos jaučia geriausiai.

Atsibudome pažadinti lietaus garso paryčiais. Kadangi šis niekur neplanavo trauktis, tad rytą pradėjome tingiai ir į Krokuvą išsiruošėme apie pietus. Dalius Krokuvoje jau yra buvęs, tad buvo mano asmeninis gidas. Apžiūrėjome Vavelio pilį, centrinę aikštę, paminklą, skirtą Žalgirio mūšiui su Vytautu Didžiuoju priešaky, ir praleidome dieną niekur neskubėdami šniukštinėdami senamiesčio gatvelėmis. Vėl užslinkus lietui, susiradome nediduką bariuką senamiestyje, įsikūrėme šalia lango ir sėdėjome ten ilgai stebėdami pro šalį einančius žmones. Juokėmės prisimindami kelionės nuotykius, galvos jau knibždėjo nuo susigalvotų ateities planų, Graikijos paplūdymiai, rodos, buvo likę taip toli, o mūsų laukė Lietuva ir pilnos kišenės dar iki galo neišjaustų įspūdžių.

– Puikus kelionės uždarymas! – sutariam su Dalium, vaikščiodami jaukiomis vakarėjančiomis gatvelėmis: senamiestis knibžda nuo žmonių, groja gatvės muzikantai, ir viskas tarsi alsuoja vasaros vakarų nostalgija. Į kempingą grįžome jau sutemus.

– Žinai ką, gal važiuojam jau namo? – žadina mane Dalius anksti kitą rytą.

– Mhm.. – atsakau, nors dar mielai pamiegočiau. Bet mintis, jog jei išvažiuosime anksti, dar šiandien miegosime savo lovoje nugali. Greitai susiruošiam, papusryčiaujam ir traukiam į kelią. Valanda po valandos riedame namų link, kilometrai tirpsta ir vaizdai aplink tampa vis artimesni. Prieš pat vidurnaktį įriedame į Kauną – toli vakaruose dar matosi saulės nušviestas horizontas.

– Kaip aš pasiilgau tų ilgų vasaros vakarų! – juokiasi Dalius.

– Aš irgi! – spurdu iš džiaugsmo ir aš.

Pagaliau išsiilgti namai! Širdis džiaugiasi, o galva po truputį pradeda ilsėtis – iš lėto bus galima pradėti dėlioti įspūdžius į atminties stalčiukus. 10 nuostabių gyvenimo savaičių, pilnesnių nei bet kada išgyventų ligi šiol!

“O prieš akis – Islandija!” – su šia mintimi, įkritę į minkštą pasiilgtą lovą, palengva užmiegame.

Hortobagy lygumos